Paslaugos

ą rutulį sudarė plutonis 239 – neutronų turtingas, nestabilus plutonio izotopas. „Demoniškasis branduolys“ neutronais spjaudėsi reguliariai. Daugeliu atveju neutronai tiesiog atsiskirdavo nuo branduolių. Tiesa, reikalas tas, jog netyčia pataikę į kitą atomą, tokie neutronai galėjo tą atomą suskaldyti ir išlaisvinti naujų neutronų. Kol tokių „naujagimių“ neprivisdavo pernelyg daug, būti greta „Demoniškojo branduolio“ būdavo sąlyginai nepavojinga.

Los Alamos laboratorijos mokslininkai gavo užduotį – nustatyti ribą, kada grandininė reakcija gali virsti nevaldoma. Prie lemiamos ribos buvo artėjama pamažu – palaipsniui storinant ekranavimo savybėmis pasižyminčią volframo karbido plytų sieną – volframo karbidas atspindėjo „velnio akmens“ išspinduliuotus neutronus. Tokiu būdu neutronai sugrįždavo atgal į savo „irštvą“ ir plutonio izotopo skilimo reakciją suintensyvindavo vis labiau. Kuo storesnė ekrano siena supo „Demoniškąjį branduolį“, tuo į jį daugiau sugrįždavo pragaištingųjų neutronų. Augantį reakcijos intensyvumą mokslininkai matavo Geigerio skaitikliu.